Studijoje „Karšuvos
žemė
XIII–XIV amžiuje: praeitis ir paveldas" nagrinėjama Karšuvos
žemės
istorinė raida XIII–XIV a. Šį strateginėje
vietoje – pietvakariniame LDK
pakraštyje – buvusį
valdymo vienetą nuo XIII a. pabaigos intensyviai
puldinėjo Vokiečių ordinas. Vien tik 1292–1330 m. laikotarpiu
šaltiniuose
minima apie 20 kryžiuočių žygių į Karšuvą.
Svarbiausiais jų taikiniais tapo
Aukaimio, Gedimino,
Pūtvės pilys. Nežiūrint organizuoto pasipriešinimo,
maždaug XIV a. 4 dešimtmetyje pietvakarinėje žemės dalyje nebeliko
saugumą
užtikrinusių pilių, ji tapo retai gyvenama
teritorija. Vis dėlto Vokiečių
ordinas Karšuvos taip ir
neužkariavo. Studijoje siekiama išryškinti, kad
tokią
įvykių raidą lėmė ir Lietuvos valstybės pastangos, ir pačios
Karšuvos
žemės gynybinis
potencialas.
Knygą „Karšuvos žemė
XIII–XIV amžiuje: praeitis ir paveldas" sudaro mokslo studija ir
jos
priedas. Pagrindinėje dalyje rašoma apie Karšuvos
žemės, kurios teritorija
apima didžiąją dalį dabartinių
Tauragės ir Šilalės rajonų, istorinę raidą
XIII–XIV
amžiuje. Nagrinėjami šiame regione ypač intensyviai vykusio LDK
karo
su Vokiečių ordinu įvykiai, aptariamos žemės
ribos, jos vidinė struktūra,
pateikiamas Karšuvoje
buvusių pilių ir gyvenviečių sąrašas. Leidinio priede
publikuojami padavimai ir pasakojimai apie Tauragės bei Šilalės
krašte
esančius piliakalnius ir šventvietes. Knyga
iliustruota schemomis, žemėlapių
fragmentais bei
aprašomų paveldo objektų nuotraukomis.
|
